Butų privatizavimas. Ar yra galimybė privatizuoti butą pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui?
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas. Vis dar pasitaiko atvejų, kai asmenys nėra įgyvendinę savo teisių privatizuoti gyvenamuosius butus. Ar galimybės privatizuoti butą yra?
Sprendžiant asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyvendinimą, būtina nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas sąlygas: 1) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (1991 m. gegužės 21 d. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė šalių santykiai dėl buto privatizavimo.
Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.
Asmens teisė privatizuoti valstybės (savivaldybės) turtą atsiranda tik atitinkamo teisės akto pagrindu. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikrą laikotarpį užtrunkantis procesas. Tai lemia teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, specifiką ir sudėtingumą, o teismui sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – pareigą aiškinti bei taikyti butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, vertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos. Sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, būtina aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Tačiau asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu. Įvertinus konkrečias aplinkybes būtina nustatyti ar asmuo butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu įgijo subjektines teises. Pažymėtina, kad vien noras privatizuoti butą savaime nesukuria subjektinių teisių privatizuoti gyvenamąsias patalpas.
Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise ( Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, pakartota 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose).
Nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, tokia asmens teisė turi būti ginama. Privatizavimą vykdančioms savivaldybės tarnyboms buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus ir savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).
