Bendrija – bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo būdas
Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu.
Bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tačiau ji, kaip civilinės atsakomybės subjektas, turi ypatumų, kuriuos lemia tai, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkas yra ne bendrija, o butų savininkai. Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 23 d. nutarime konstatavo, kad bendrijos įsteigimas nereiškia, jog privačios ar viešosios nuosavybės teisės subjektai netenka nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, todėl bendrijos įsteigimas savaime nesuteikia pagrindo varžyti ar kitaip riboti savininkų teises ir teisėtus interesus.
Bendrija veikia tik kaip jos dalyvių atstovė, padedanti įgyvendinti bendraturčių bendrosios nuosavybės teisę, ji neįgyja savininko teisių ir pareigų, o veikia bendraturčių vardu ir interesais. Bendrija yra tik bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo būdas, todėl ji negali spręsti tų klausimų, kuriuos turi teisę spręsti tik patys to turto bendraturčiai. Pavyzdžiui, bendrija negali priimti sprendimo dėl disponavimo bendrosios dalinės nuosavybės objektu, taip pat spręsti, kam po rekonstrukcijos priklausys ginčo patalpa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2004). Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkto bendrija įpareigojama saugoti ir ginti bendrijos ir jos narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu. Pavyzdžiui, vykdydama sutarties ir susitarimų sąlygas, bendrija gali skirstyti suvartotos šilumos kiekį bendrijos gyventojams, rinkti iš jų mokesčius už šilumą ir karštą vandenį bei pervesti juos tiekėjui (bendrijos išoriniai teisiniai santykiai). Tokiu atveju manydama, kad iš savo narių surinko ir sumokėjo tiekėjui daugiau mokesčių už šildymą ir karštą vandenį nei priklausė pagal teisės aktus, ir gindama savo narių turtinius interesus, bendrija turi teisę reikalauti iš tiekėjo (taip pat ir pareikšdama ieškinį teisme) atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisingo mokesčių skaičiavimo. Reikalavimo tenkinimo atveju grąžintų pinigų panaudojimo bendrijos interesams ar paskirstymo tarp jos narių klausimas sprendžiamas pagal bendrijos narių vidinių teisinių santykių tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2008).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario mėn. 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1, kat. 30.9.1; Teismų praktika 32
Šaltinis: (http://www.infolex.lt/tp/158926) [2012-01-23]
