Neteisėtas informacijos rinkimas, viešinimas apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje skelbiama: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų“; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta: „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi. Konstitucinis Teismas dėl privatumo (privataus gyvenimo), kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, sampratos ne viename nutarime yra pasisakęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama ir su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Taigi, iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu; kad laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos; Asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ginama tiek baudžiamosios, tiek civilinės teisės normomis. LR BK 167 str. nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, LR BK 167 str. nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus – asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi, fotografavimą ir pan. Neteisėtas informacijos rinkimas apie asmens privatų gyvenimą reiškia, kad informacija renkama nesant asmens, kurį ši informacija liečia sutikimo arba nesant motyvuoto teismo sprendimo ar ne pagal įstatymą. Nors LR BK nėra pateikta sąvoka, kas tai yra privatus gyvenimas, tačiau Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. nurodyta, kad privatus gyvenimas – tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus. Privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su laisvai pasirinktais žmonėmis ir kur, be to asmens sutikimo, kitiems negalima kištis: tai vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, kilmė, privati kompiuteryje saugoma informacija ir t.t. Taip pat šioms sritims priskiriama tam tikra privatumo realizavimo erdvė: žmogaus būstas, jo žemės valda, privačios veiklos patalpa (dailininko dirbtuvė, advokato biuras ir kt).   LR CK 2.23 straipsnio 1 dalis atspindi Konstitucijos 22 straipsnio nuostatą, kurioje, konstatuojama, kad fizinis asmuo turi teisę į savo privataus gyvenimo neliečiamumą, be kita ko, nustatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra ginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, įtvirtinta jos 8 straipsnyje. Šios teisės apsauga, gynybos būdai nustatyti CK 2.23 straipsnyje. Pagal CK 2.23 straipsnio 1 dalį privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. CK 2.23 str., reglamentuojančiame teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas asmens sutikimas. Teismai aiškindami CK 2.23 str. 1 d. nuostatas, sprendžia, kad sutikimą dėl privačios informacijos skelbimo asmuo gali duoti žodžiu, raštu, jis taip pat gali būti nuspėjamas ir iš konkliudentinių veiksmų (pavyzdžiui, asmuo viešai pasakoja savo privataus gyvenimo detales kitiems asmenims, duoda interviu žurnalistui ir pan.). Žmogaus teisė į privatų gyvenimą apima ir teisę į atvaizdą. Pastarosios apsaugą reglamentuoja CK 2.22 str., kurio normos yra lex specialis CK 2.23 str. bendrųjų normų atžvilgiu. Asmens teisė į atvaizdą yra asmeninė neturtinė teisė. Norint kitiems asmenims naudotis konkretaus fizinio asmens atvaizdu CK 2.22 str. 1 d. įtvirtinta būtina sąlyga – tam būtinas to fizinio asmens sutikimas tiek jį fotografuojant, tiek jo nuotrauką, portretą ar kitokį atvaizdą atgaminant, parduodant, demonstruojant ar spausdinant. Šioje teisės normoje nustatyti asmens atvaizdo naudojimo būdai neabejotinai apima ir nuotraukos, kurioje yra asmens atvaizdas, paviešinimą interneto puslapyje. Teisės į atvaizdą pažeidimu pripažįstamas asmeninių nuotraukų publikavimas be asmens sutikimo. Tik pats asmuo gali spręsti dėl sutikimo naudoti asmens atvaizdą. CK 2.22 str. 2 d. numatytas atvejis kuomet asmens sutiko nereikia, t.y. jeigu nurodyti veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad net asmens sutikimas fotografuotis ex officio nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, perduoti, demonstruoti, spausdinti, nes tai, kad asmuo galėjo sutikti būti fotografuojamas, dar nereiškia, jog jis davė ir sutikimą rodyti nuotrauką ar panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-394/2008; 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-294/2003).   CK 1.138 str., kuris vertintinas kaip bendroji norma, įtvirtintas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų sąrašas (tarp jų – ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas), CK 2.22 str. 3 d. – specialieji teisių gynimo būdai teisės į atvaizdą pažeidimo atveju. Pastarojoje normoje nurodyta, kad fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Taigi pagal šios normos turinį asmuo, kurio teisė pažeista, gali pareikšti negatorinį ieškinį (reikalauti nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus) ir (arba) reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., o neturtinė žala CK 6.250 str. 1 d. apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Svarbu turėti omenyje tai, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad vienas iš pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra tie atvejai, kai dėl Konvencijos ginamų vertybių pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus, kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan. Analogiškai ir nacionalinių teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.) Atsižvelgus į teismuose nagrinėjamas bylas, kuriose yra kilę ginčai dėl privataus asmens ir teisės į atvaizdą pažeidimą, teismai įvertinę visas bylos faktines aplinkybes ir ieškovų patirtus dvasinius išgyvenimus, dažnai ieškinius dėl neturtinės žalos tenkina, priteisdami įvairaus dydžio neturtinę žalą.