Dėl teisminių ginčų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų neišmokėtos dalies bylose
Nuo 2010 sausio 1 dienos įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau- Laikinasis įstatymas). Lietuvos Respublikos Seimas Laikinąjį įstatymą priėmė atsižvelgdamas į būtinybę stabilizuoti Lietuvos Respublikos valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus bei siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Įsigaliojus šiam įstatymui buvo pradėtos mažinti ir pareigūnų bei karių valstybinės pensijos.
Tačiau 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad „<…> Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo <…> 5 straipsnio 1 dalis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.
Tiek iki minėto Konstitucinio Teismo įsigaliojimo, tiek ir jam įsigaliojus, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai kreipiasi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas pareiškėjų bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl neišmokėtų valstybinių pensijų dalies yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, ir sprendžiant tokio pobūdžio teisinius ginčus, turėtų būti taikytinos pagal analogiją panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Taigi, darytina išvada, kad pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, asmuo dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal galiojantį teisinį reglamentavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą. Pažymėtina, kad šis terminas yra pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos asmeniu išmokėjimo dienos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis trejų metų terminas per kurį asmuo gali kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo nėra naikinamasis priešingu atveju būtų pažeistos asmens konstitucinės teisės, nes teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Kitaip tariant, teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama. Todėl teismai spręsdami ginčus, kylančius dėl valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo ir nurodę, kad praleistas trejų metų terminas, jį atnaujina konstatuodami, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, asmenys įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.
Taigi, įvertinus šias priežastis teismai atnaujina trejų metų terminą priima pareiškėjų skundus bei bylas nagrinėja iš esmės priteisdami sumažintų valstybinių pensijų nepriemokas.
