Sukčiavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį
Analizuojant teismų praktiką dėl sukčiavimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnyje, galima pastebėti, kad šis nusikaltimas padaromas įvairiomis formomis: telefoniniu sukčiavimu, pinigų išviliojimu, apsimetant asmeniu, galinčiu padėti nukentėjusiajam išspręsti jo problemą (nutraukti baudžiamąją bylą, gauti vizą į užsienį, surasti darbą ir pan.), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) neteisėtu susigrąžinimu ar išvengimu, mokesčių nesumokėjimu, iš sutarties kylančių pareigų nevykdymu ir pan.
BK 182 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Darant šį nusikaltimą apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę.
Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, pateikiant suklastotus dokumentus, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Sukčiavimo nusikaltimo padariniai pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės išvengimu arba jos panaikinimu ir tai lemia turtinės žalos nukentėjusiajam padarymą.
Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, draugystės, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Pasinaudodamas kito asmens pasitikėjimu kaltininkas pasiūlo sudaryti sandorį, iš kurio šis turės naudos, o kito asmens nuostolius pažada ateityje atlyginti. Kita šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu. Tačiau kaltininkas (skolininkas), jau sudarydamas sandorį, nesiruošia to daryti.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės. Todėl įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu (pvz., imant paskolą) asmuo turėjo tyčią jos negrąžinti, turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui ar tokios tyčios nebuvo. Kita vertus, jeigu teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklaususių nuo skolininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos negrąžinti, tokia paskolos gavėjo veika iš viso neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Teismai nagrinėdami baudžiamąsias bylas, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema yra konstatavę, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2014, 2K–233/2014, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7–198/2008).
Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant šį kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja. Be to, gana svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7–9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms. Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas taip pat negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius.
Sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.
(Pvz.: byloje buvo nustatyta, kad A. Z. ir V. P. yra pusbroliai, abu turi verslą, kurį laiką turėjo bendrą verslą. 2001 m. gegužės 11 d. A. Z. sudarė paskolos sutartį su V. P. dėl l 550 000 Lt paskolos suteikimo V. P.. Paskolos grąžinimo terminas – 2006 m. gegužės 11 d. Sutartis yra abiejų sutarties šalių laisvos valios išraiška. Sutarties sudarymo fakto neginčija nė viena šalis. Kasatoriai skunde nenurodo, kad sutarties tekste būtų neteisingų duomenų ar kad jos tekstas būtų suklastotas. 2002 m. liepos 31 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo A. Z. atlygintinai – už 195 000 Lt perleido V. E. reikalavimo teisę į skolos dalį, kuri sudaro 200 000 Lt pagal rašytinę 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį, A. Z. pasirašytą su V. P.. Taigi V. P. įsipareigojimai A. Z. sumažėjo iki 1 135 000 Lt. 2003 m. vasario 21 d. V. P. iniciatyva UAB „VBK“ akcininkų visuotinis susirinkimas priėmė sprendimą laiduoti V. P. prievolių pagal 2001m. gegužės 11 d. paskolos sutartį tarp A. Z. ir V. P. įvykdymą dėl 1 550 000 Lt paskolos grąžinimo, jeigu V. P. neįvykdytų visų ar dalies savo prievolių. Šis faktas rodo, kad V. P. pripažino sutartį ir neturėjo ketinimų jos nevykdyti. Tačiau A. Z., abejodamas įmonės mokumu, nuo pasiūlymo sudaryti laidavimo sutartį atsisakė. Paskolos sutarčiai baigiantis – 2006 m. balandžio 4 d. – V. P. ir J. P. įkeitė A. Z. 3360 vnt. paprastųjų vardinių 1000 Lt nominalios vertės jiems priklausančių UAB „VBK“ akcijų, kurių vertė palyginama su paskolos suma. Šis faktas taip pat paneigia apgaulės elementus – piktnaudžiavimą pasitikėjimu sudarant paskolos sutartį. Taigi V. P. neneigė savo įsipareigojimo pagal 2001 m. gegužės 11 d. paskolos sutartį. Tačiau pasibaigus paskolos grąžinimo terminui paskola nebuvo grąžinta V. P. pripažino, kad sudarė paskolos sutartį ir įsipareigojo grąžinti pasiskolintus pinigus. Visą sutarties laikotarpį įvairiais veiksmais jis patvirtino savo įsipareigojimus A. Z. pagal sutartį, t. y. pasiūlė sudaryti laidavimo sutartį bei įkeitė savo šeimos turėtas akcijas. Taigi bylos duomenys nerodo, kad, 2001 m. gegužės 11 d. sudarydamas paskolos sutartį, jis apgavo A. Z. ketindamas pasisavinti paskolą ir visai neketindamas jos grąžinti. Tuo tarpu įstatymas reikalauja, kad kaltininkas jau paskolos sutarties sudarymo metu turėtų tyčią negrąžinti paskolos. Bylos duomenys nepatvirtina ir to, kad V. P. sumanymas negrąžinti paskolos būtų kilęs jau po paskolos sutarties sudarymo ir kad šis sumanymas buvo lydimas apgaulės elementų, siekiant padaryti A. Z. turtinę žalą, tai sudarytų galimybę jo veiką kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnį. V. P. verslo peripetijos su Rusijos įmonėmis negali būti vertinamos kaip apgaulės elementai siekiant sumažinti įkeistų akcijų vertę. Nr. 2K-480/2014).
Teismų praktikoje taip pat pasitaiko sukčiavimo atvejų susijusių su mokesčių nemokėjimo bei apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu.
Šiose baudžiamosios bylose yra svarbu įvertinti, ar kaltininko padaryta veika atitinka sukčiavimo sudėtyje numatytus požymius, ar jo neteisėti veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius numatančius atsakomybę už finansinio pobūdžio nusikaltimus, susijusius su mokesčių administravimu.
Pvz.: asmuo buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas įmonės direktoriumi buhalteriui prie nustatyto atlyginimo dar ir neoficialiai primokėdavo tam tikras sumas. Didesnio nei nustatyto atlyginimo mokėjimas, jo neapskaitymas ir atitinkamai mažesnių buhalterės darbo pajamų deklaravimas buvo įvertintas kaip turtinės prievolės (gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) išvengimas apgaule (sukčiavimas).
Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Antai kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu. Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką ir galimybę suklastotų sąskaitų-faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyvią teisę į šio mokesčio sugrąžinimą (tiesiogiai ar užskaitos būdu). Nors tokios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip turtinės prievolės panaikinimas ar išvengimas apgaule, jomis iš esmės fiktyviu pagrindu grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Kaip sukčiavimas teismų praktikoje taip pat vertinamas valstybės biudžeto lėšų grobstymas, kai asmuo fiktyviai įdarbinamas (arba darbuotojui fiktyviai didinamas atlyginimas), surašomi ir „Sodrai“ pateikiami melagingi dokumentai apie tokio asmens pajamas, taip sukuriant jam teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Tačiau tokios praktikos įsitvirtinimas PVM ir motinystės (tėvystės) pašalpų grobstymo bylose nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas.
Teismas konstatavo, kad direktorius nuspręsdamas dalį atlyginimo buhalterei mokėti neoficialiai, neabejotinai iškreipė darbo ir mokestinius santykius, nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių, bendrąja prasme vengė mokesčių ir būtent to siekė. Tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog įmonės vadovas padarė sukčiavimą, t. y. siekė fiktyviu pagrindu gauti turtinės naudos valstybės biudžeto sąskaita ir kad būtent taip suvokė savo veiką. Konstatuotina, kad, sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus, neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo pripažinimas turtiniu sukčiavimu pagal požymį „išvengė turtinės prievolės apgaule“ šioje byloje nėra teisingas. Toks kvalifikavimas pagrįstas plečiamuoju sukčiavimo požymių traktavimu ir neatitinka turtinių bei finansinių nusikalstamų veikų atskyrimo pagrindų, todėl šie įmonės direktoriaus veiksmai atitinka neteisingų duomenų įrašymo į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas ir jų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai siekiant išvengti mokesčių ( BK 220 straipsnio 1 dalis), taip pat apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ( BK 222 straipsnis) nusikalstamų veikų sudėtis, tačiau nesudaro turtinio sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos sudėties. (Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-176-303/2015).
Pažymėtina, kad sukčiavimas kaip viena iš nusikaltimų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms bei interesams gali sudaryti ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį įtvirtintą BK 182 str. 3 d, už kurio padarymą asmeniui teistumas nekyla, tačiau atsižvelgus į šio straipsnio 1 ir 2 dalis- atitinkamai sukčiavimas jau gali būti laikomas tiek nesunkiu, tiek ir sunkiu nusikaltimu.
Šiuo atveju pažymėtina, kad sukčiavimo, kaip ir finansinio pobūdžio nusikaltimų tyrimas, būtent dėl jų specifikos, ypatingai susiję su PVM grobstymais, užtrunka pakankamai ilgai ir viršija BPK 176 straipsnyje numatytus ikiteisminio tyrimo terminus. Tačiau, bet kuriuo atveju, tiriama byla nebus nutraukta, kol nebus atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, kurios galėtų pagrįsti įtariamojo/kaltinamojo galimai atliktus neteisėtus veiksmus.
Tokiu atveju dažnai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teisme, byla gali būti nutraukta vadovaujantis BK 95 straipsnio nuostatomis, kurios numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, kad asmeniui apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo ikiteisminio tyrimo pradžios atsižvelgiant tai kokio sunkumo nusikaltimas buvo padarytas, praėjo atitinkamas laikotarpis.
Atitinkamai, jeigu buvo padarytas sunkus nusikaltimas, į šią kategoriją taip pat patenka ir BK 182 straipsnio 2 d., tokiu atveju asmeniui apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, o bylą nutraukta, kai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios sueis 15 metų.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu BK 95 straipsnyje įtvirtinti senaties terminai yra žymiai ilgesni nei galioję iki 2010 m., kuomet iš esmės buvo pakeistas BK 95 straipsnis. Iki 2010 -06-15 galiojusioje BK 95 straipsnio redakcijoje – už sunkaus nusikaltimo padarymą, apkaltinamojo nuosprendžio senatis buvo numatyta 10 metų.
Palyginus šiuos metu ir anksčiau galiojusią BK 95 straipsnio redakciją, galima pastebėti, kad senaties terminai buvo žymiai padidinti, kas galėtų sąlygoti vieną iš baudžiamosios teisės principų – baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo užtikrinimą, tačiau taip pat kyla pagrįstų abejonių ar šie senaties terminai negali sąlygoti ir baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų teisių pažeidimo.
