Daiktų saugojimas drabužinėse
Kiekvienam teko palikinėti viršutinius drabužius drabužinėse, įrengtose prekybos centruose, teatruose, pramogų arenose ir kitose įstaigose. Kai kur už daiktų saugojimą reikia mokėti pinigus, kai kur ne. Tačiau visose drabužinėse klientą pasitinka grėsmingas užrašas „Už prarastus daiktus neatsakome“. Šis užrašas dažnai išgasdina asmenis, ketinančius palikti saugoti savo daiktus, ko pasėkoje asmuo priverstas neštis viršutinius drabužius bei daiktus su savimi, pavyzdžiui, į žiūrovų salę ir jausti diskomfortą bei trukdyti kitiems stebėti renginius. Ar iš tikrųjų asmuo, saugantis kito asmens paliktus drabužius ar daiktus, nėra atsakingas už paliktų daiktų saugojimą?
Daiktų saugojimas drabužinėse yra speciali pasaugos rūšis, kuriai taikomos bendrosios pasaugos nuostatos. Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 str. 1 d.). Aišku, kad atiduodant drabužius ar daiktus saugoti drabužinėje jokios sutarties mes nesudarome, todėl svarbus ir aktualus klausimas yra susijęs su Pasaugos sutarties forma. CK numatyta, kad fizinių asmenų sudaryta pasaugos sutartis turi būti rašytinė, jeigu daikto (daiktų) vertė viršija penkis tūkstančius litų (CK 6.831 str. 1 d.). CK neišskiria reikalavimų, taikomų Pasaugos sutarties, sudarytos tarp juridinio asmens ir fizinio asmens, formai, tačiau 6.831 str. 3 d. įtvirtinta, kad Pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas : 1) saugotojo išduotu davėjui kvitu ar kitu dokumentu; 2) žetonu (numeriu) arba kitokiu ženklu. Ši teisės norma reiškia, kad tuo atveju, kai drabužius ar daiktus saugoti perdavusiam asmeniui duodamas žetonas arba kvitas, laikoma, kad yra sudaryta rašytinė Pasaugos sutartis.
Nereikia išsigasti ir jau minėto grėsmingo užrašo, kurį teko matyti ne vienoje drabužinėje, nepriklausomai nuo to, ar paslauga yra atlygintinė ar ne. Šis užrašas nėra visiškai teisingas, kadangi saugotojas, kaip jis bebandytų išvengti atsakomybės už saugomus daiktus ir kaip besistengtų apsisaugoti nuo galimų nuostolių atlyginimo už prarastus daiktus, vis dėl to yra atsakingas už paliktus saugoti daiktus.
Saugotojo atsakomybę reglamentuoja CK 6.845 str., kurio 1 dalyje nurodyta, jog saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą. To paties straipsnio 2 dalis sukonkretina saugotojo atsakomybės ribas. Įstatymas įsakmiai nurodo, jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, saugotojas atsako už turto praradimą, trūkumą ar sugedimą visais atvejais, išskyrus, kai tai įvyko dėl nenugalimos jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei.
Kai Pasaugos sutartis yra atlygintinė, saugotojas yra atsakingas už nuostolių, atsiradusių dėl netinkamo drabužio ar daikto saugojimo, atlyginimą. Tačiau kai pasaugos sutartis yra neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei. Kaltės klausimas yra fakto klausimas, todėl yra nemažai saugotojo atsakomybės, kilusios už saugomų daiktų trūkumus, atsiradusius dėl jo kaltės požymių. Tačiau galima išskirti vieną esminę saugotojo pareigą, kurios nesilaikymas gali sukelti galimų nuostolių atsiradimą ir atsakomybės kilimą. Ši pareiga įtvirtinta CK 6.832 str. 1 d., numatančioje, kad saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą.
Daiktų saugojimo drabužinėse specialiosios taisyklės yra įtvirtintos CK 6.869 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje preziumuojama, jog drabužinėse daiktai saugomi neatlygintinai, išskyrus atvejus, kai jie perduoti saugoti aiškiai sutarus, kad bus saugoma už atlyginimą. Ši prezumpcija reiškia, kad asmuo, ketinantis palikti savo drabužius ar daiktus saugoti įmonės, įstaigos ar organizacijos drabužinėje, už drabužių saugojimą nemoka.
Minėto straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta saugotojo pareiga, analogiška jau minėtai įtvirtintai CK 6.832 str. 1 d., o būtent, nepaisant to, ar pasaugos sutartis atlygintinė ar ne, saugotojas privalo imtis visų nuo jo priklausančių priemonių užtikrinti drabužinei perduotų daiktų išsaugojimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su CK 6.869 straipsnio aiškinimu ir taikymu. Manytina, kad teisminės praktikos nebuvimas patvirtina faktą, jog daugelis tiesiog nežino visų teisių ir pareigų, kurios reguliuojamos CK normomis. Teisinio išprusimo stoka sąlygoja tapti apgavysčių subkjektais.
Todėl neverta išsigąsti užrašų, paneigiančių saugotojo atsakomybę už prarastus daiktus.
Domėkitės savo teisėmis ir kitų asmenų pareigomis, nes tas kuris gina savo teises, tuo pačiu gina ir kitų asmenų teises nuo suvaržymų.
