Vartojimo teisiniai santykiai
Vartojimo teisiniai santykiai dažnas reiškinys civilinėje apyvartoje: kiekvienas iš mūsų yra sudaręs paprasčiausią vartojimo sandorį, pavyzdžiui perkant prekę parduotuvėje. Vis dėl to, ne kiekvienas vartotojas žino, jog jis šiuose santykiuose yra silpnesnioji šalis ir turi atitinkamas teises ir įstatymo numatytas apsaugas. Neretai vartotojui tenka sudaryti vartojimo sutartis su bankais, energetikos įmonėmis, draudimo bendrovėmis, kitais juridiniais asmenimis, kur sutarties sąlygas diktuoja kita šalis (ekonomiškai stipresnė), o vartotojas negali šių sąlygų keisti, derėtis ir neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti su stipresnės šalies primetamomis sąlygomis. Dėl šios priežasties, įstatymuose įtvirtintas specifinis vartojimo santykių reguliavimas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.188 straipsnyje numatyta vartojimo teisinių santykių ypatumai. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Įstatymai numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų.
Žinotina, jog vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (pirkėjo) teisę pareikšti ieškinį pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo.
Vartotojų teises gina ir Europos sąjungos institucijos, kurių pagrindinis principas – užtikrinti, kad vartotojas visose Europos sąjungos šalyse vienodai gautų pakankamai informacijos apie prekes ir paslaugas, būtų užtikrintos vartotojų teisės grąžinti nekokybišką įsigytą daiktą, gauti atitinkamą nuostolių atlyginimą už nekokybišką prekę ar paslaugą.
Sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tik tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus.
Apibendrinant išdėstytą, siekiant užtikrinti silpnesnės šalies teises ir apsaugoti nuo kitos šalies piktnaudžiavimo vartojimo santykiuose, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos sąjungos reglamentuose ir direktyvose įtvirtintas specifinis vartojimo teisinių santykių reguliavimas. Pastebėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nuosekliai vadovaujasi vartotojo, kaip silpnesnės šalies, gynimo principu, gina vartotoją nuo stipresnės šalies (tokių kaip bankų, energetikos įmonių) primetamų nesąžiningų sutarties sąlygų, taip pat, teismai turi pareigą ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar vartojimo sutarties sąlygos yra sąžiningos, ar nepažeidžia vartotojo teisų.
