Nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimas arba realizavimas ir neteisėtas praturtėjimas
Lietuvai įgyvendinant bei laikantis tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš 1990 m. lapkričio 8 d. Europos konvencijos dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2000 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, buvo kriminalizuota nauja nusikalstama veika, įtvirtinta BK 216 straipsnyje „Nusikalstamu būdu gauto turto realizavimas“.
Minėta BK norma įtvirtinta BK XXXII skyriuje nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai ir saugo valstybės finansų sistemą nuo pastangų įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje.
Pagal šį BK 216 straipsnį atsako asmuo, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, tą turtą įgijo, valdė, naudojo, perdavė jį kitiems asmenims, atliko su tuo turtu susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius, naudojo jį ūkinėje, komercinėje veikloje, kitaip jį pertvarkė ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, taip pat tas, kas slėpė savo paties ar kito asmens turto tikrąjį pobūdį, šaltinį, buvimo vietą, disponavimą juo, judėjimą arba nuosavybės ar kitas su tuo turtu susijusias teises, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.
BK 216 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (tokia kilmė negali būti preziumuojama); 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą (įgijo, valdė, naudojo, perdavė nusikalstamu būdu gautą turtą kitiems asmenis, atliko su šiuo turtu finansinę operaciją, kitokį sandorį, naudojimą ūkinėje, komercinėje veikloje, melagingą nurodymą, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, slėpė šio turto tikrąjį pobūdį, šaltinį buvimo vietą, disponavimą juo, judėjimą arba nuosavybės teises).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 216 straipsnį, negali priklausyti nuo to, ar asmuo buvo nuteistas už pagrindinės ( pirminės ) nusikalstamos veikos, kurią padarius buvo gautos piniginės lėšos ar turtas, padarymą, todėl šiuo atveju, nenustatinėjama kieno nors kaltė padarant pagrindinę ( pirminę ) nusikalstamą veiką. Esminę reikšmę asmens veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 216 straipsnį turi tik nusikalstama pinigų ar turto kilmė, o tai turėtų būti nustatyta ikiteisminio tyrimo metu.
Vertinant šioje nusikalstamoje veikoje įtvirtintus subjektyviuosius požymius, paminėtina, kad ši veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, kuri reiškia, kad asmuo turi suvokti, kad finansinės operacijos ir sandoriais atliekami su nusikalstamu būdu gautu turtu ar pinigais ir norėti taip veikti.
Norint asmenį pripažinti kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, reikia nustatyti netik minėtus objektyviuos požymius, tyčią, tačiau ir tikslą, kad asmuo turėdamas nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą siekia nuslėpti jų tikrąją kilmę arba juos įteisinti.
Būtent šis Įstatymo leidėjo įtvirtintas tikslas, atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir padeda ją atskirti nuo kitų panašių veikų.
Todėl vien tik nustatymas, kad su nusikalstamu būdu įgytu turtu buvo atlikta viena ar kita finansinė operacija, turto perdavimas, neleidžia kvalifikuoti šios veikos pagal BK 216 straipsnį.
Tačiau tiek teismų praktikoje, tiek ir atliekant ikiteisminį tyrimą, neretai kyla sunkumų kaip atriboti BK 216 straipsnyje įtvirtintą veiką, nuo kitų veikų, pavyzdžiui BK 189 str. (Nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimas arba realizavimas) arba BK 1981 str. ( Neteisėtas praturtėjimas).
Palyginus BK 189 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamą veiką bei jos sudėtį su BK 216 straipsnyje įtvirtinta veika, matyti, kad jos yra panašios.
Abiejose iš nusikalstamos veikos sudėčių yra numatyta, kad turtas turi būti įgytas nusikalstamu būdu, su šiuo turtu turi būti atlikti vieni ar kiti veiksmai, jis perduodamas, su juo atliekamos finansinės operacijos ir kiti sandoriai.
Pagrindinis kriterijus, atribojantis šias nusikalstamas veikas yra BK 216 str. numatytas tikslas- nuslėpti nusikalstamu būdu gauto turto tikrąją kilmę, juos įteisinti. ( Kitaip sakant paversti juos teisėtomis piniginėmis lėšomis, ar turtu.) Tuo tarpu, BK 189 straipsnyje numatyta veika nereikalauja, kad asmuo įgydamas turtą, jį siektų legalizuoti.
BK 1891 straipsnis – Neteisėtas praturtėjimas asmenims inkriminuojamas nustačius, kad jie negali pagrįsti savo turimų lėšų ir šios lėšos yra įgytos neteisėtai
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą buvo numatyta kaip viena iš teisinių priemonių, kurios pagalba būtų siekiama kovoti su korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių nusikalstamų veikų padarymu, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą.
Pagal BK 1891 straipsnį atsako asmuo, kuris turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pagal BK 1891 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie BK 1891 straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo (Nr. XI-1199) įsigaliojimo.
Šios nusikalstamos veikos dalykas – didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Pažymėtina, kad remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.
Pažymėtina, kad kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę.
Teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ar verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį. Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada. Tačiau jos vertinimui didelę reikšmę turi ta aplinkybė, ar specialistui pateikiama visa dokumentais patvirtinta medžiaga apie asmens gyvenimo pajamas bei civilinius sandorius.
Analizuojant BK 216 straipsnio ir BK 1891 straipsnio sudėtis, manytina, kad neteisėtas praturtėjimas gali būti nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo rezultatas, tačiau kita vertus šie straipsniai negalėtų būti taikomi kartu, nes juose įtvirtintas skirtingas, nusikalstamo dalyko- turto, kilmės šaltinis. Todėl vienu metu turtas negali būti ir nusikalstamos, ir neaiškios kilmės.
Kaip jau minėta BK 216 straipsnyje įtvirtinta, kad turtas, kuris yra legalizuojamas, turi būti gautas nusikalstamu būdu. Tai reiškia, kad turtas turi būti gautas padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, būtent iš šių veikų, kaip veiklos rezultatas turi būti gaunamas turtas arba pinigai.
Tuo tarpu BK 1891 straipsnyje įtvirtinta, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Jis gali būti įgytas ir nusikalstamu būdu ir kita neteisėta veika, pavyzdžiui, administracinio, civilinio delikto, drausminio nusižengimo ir kt.
Be to, kaip jau minėta ir teismų praktikoje išaiškinta, kad tiksliai nustatyti, iš kur buvo gautos pajamos nereikia. Pakanka, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.
Taip pat paminėtina, kad esant tokio teisinio pobūdžio situacijoms, kai inkriminuojamos kelios nusikalstamos veikos, kurios gali būti panašios savo požymiais, neturėtų būti pateisinamos tokios situacijos, kuomet vienos veikos požymiai yra įrodinėjami kitų veikų požymiais. Kiekviena nusikalstama veika, kuria yra kaltinamas asmuo, turi būti įrodyta ir įrodyti visi tai veikai būtini požymiai, jų preziumuoti remiantis kitomis veikomis negalima.
