Komercinių paslapčių teisinė apsauga

Lietuvoje nuo 2018 metų birželio 1 dienos įsigalioja naujas komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas (toliau Įstatymas). Įstatymas priimtas įgyvendinant 2016 m. birželio 8 dienos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo.

Įstatymo paskirtis nustatyti komercinių paslapčių teisinę apsaugą nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo. Įstatymas taip pat detalizuoja teisėtus ir neteisėtus komercinių paslapčių gavimo, naudojimo ir atskleidimo atvejus, komercinių paslapčių turėtojų gynimo būdus, žalos atlyginimą.

Įstatymu apibrėžiama, kad komercinės paslapties turėtoju laikomas fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, teisėtai valdantis komercinę paslaptį, tačiau nepateikiama komercinės paslapties sąvoka.

Komercinės paslapties sąvoka įtvirtinta Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje (šio straipsnio pakeitimai taip pat kaip ir Įstatymas įsigalios nuo 2018 m. birželio 1 dienos), kuriame numatyta, kad komercinė paslaptis – informacija, kuri atitinka visus šiuos požymius:

• yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija;
• turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta;
• šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog komercine paslaptimi gali būti pripažinta informacija, kuriai keliami iš esmės trys reikalavimai: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

Įstatymas numato atvejus, kuomet komercinės paslapties gavimas, naudojimas arba atskleidimas laikomas neteisėtu. Komercinės paslapties gavimas bus laikomas neteisėtu, jeigu informacija gauta neteisėtai gavus neteisėtai gauta prieigą prie dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų, kuriuos teisėtai valdo komercinės paslapties turėtojas ir kuriuose yra komercinė paslaptis arba iš kurių galima išgauti komercinę paslaptį juos pasisavinus ar padarius jų kopiją, taip pat atlikus kitus veiksmus, kurie, atsižvelgiant į aplinkybes, laikomi prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai.

Tuo tarpu komercinės paslapties naudojimas arba atskleidimas laikomi neteisėtais, jeigu ją be komercinės paslapties turėtojo sutikimo naudoja arba atskleidžia asmuo, kuris neteisėtai gavo komercinę paslaptį, taip pat jeigu asmuo pažeidė susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos arba kitą pareigą neatskleisti komercinės paslapties arba pažeidė pareigą riboti komercinės paslapties naudojimą.

Komercinės paslapties turėtojas manydamas, jog buvo pažeistos jo teisės, susijusios su komercinėmis paslaptims, gali pasinaudoti šiais pažeistų teisių gynimo būdais:

Kreiptis į teismą bei pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas gavęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso nuostatomis gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones numatytas Civilinio proceso kodekse bei įtvirtintas šiame Įstatyme:

• laikinai nutraukti komercinės paslapties naudojimą ar atskleidimą arba, atsižvelgdamas į aplinkybes, uždrausti naudoti ar atskleisti komercinę paslaptį;
• uždrausti gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti arba saugoti šiais tikslais;
• sulaikyti arba pristatyti galimai su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes, įskaitant importuotas prekes, siekdamas užkirsti kelią joms patekti į rinką ar išleisti į apyvartą;
• kitas Civilinio proceso kodekse nustatytas laikinąsias apsaugos priemones.

Asmuo, pateikiantis teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismui kartu su prašymu turi pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, kad:

• komercinė paslaptis egzistuoja;
• jis yra komercinės paslapties turėtojas;
• komercinė paslaptis neteisėtai gauta, naudojama ar atskleista arba kyla grėsmė, kad komercinė paslaptis bus neteisėtai gauta, panaudota ar atskleista.

Teismas panaikina laikinąsias apsaugos priemones, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio arba atsakovas įrodo, kad informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių.

Teismas vietoj šiame Įstatyme nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių gali įpareigoti neteisėtu komercinės paslapties naudojimu įtariamą asmenį, norintį toliau naudoti komercinę paslaptį, užtikrinti komercinės paslapties turėtojui galimos žalos kompensavimą. Galimos žalos komercinės paslapties turėtojui kompensavimo užtikrinimas nesuteikia neteisėtu komercinės paslapties naudojimu įtariamam asmeniui teisės atskleisti komercinę paslaptį.

Komercinių paslapčių turėtojas taip pat turi teisę Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl teisių gynimo ir reikalauti:

• nutraukti arba uždrausti komercinės paslapties naudojimą ar atskleidimą;
• uždrausti gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti ar saugoti šiais tikslais;
• atšaukti iš rinkos su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes;
• pašalinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusių prekių savybę, dėl kurios pažeidžiama komercinė paslaptis;
• sunaikinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas pašalinti iš rinkos, jeigu pašalinimu nepažeidžiama komercinės paslapties apsauga;
• sunaikinti visus arba dalį dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų, kuriuose yra arba kurie patys yra komercinė paslaptis, arba pateikti komercinės paslapties turėtojui visus arba dalį šių dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų;
• atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovo prašymu teismas, be aukščiau nurodytų teisių gynimo būdų, gali įpareigoti atsakovą sumokėti komercinės paslapties turėtojui piniginę kompensaciją, jeigu yra visos šios sąlygos:

• atsakovas komercinės paslapties naudojimo arba atskleidimo metu nežinojo ir, atsižvelgiant į aplinkybes, neturėjo žinoti, kad komercinė paslaptis gauta iš kito asmens, kuris komercinę paslaptį naudojo arba atskleidė neteisėtai;
• taikant aukščiau nurodytus teisių gynimo būdus, atsirastų neproporcingai didelė žala atsakovui;
• piniginė kompensacija komercinės paslapties turėtojui yra pagrįstai pakankama.

Svarbu paminėti, kad piniginė kompensacija neturi viršyti atlyginimo, kurį būtų reikėję sumokėti, jeigu atsakovas būtų teisėtai naudojęs komercinę paslaptį laikotarpiu, kuriuo naudoti komercinę paslaptį galėjo būti uždrausta.

Pagal Įstatyme numatytas nuostatas komercinės paslapties turėtojas turi teisę reikalauti atlyginti  dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Nustatydamas turtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, dydį, teismas atsižvelgia į komercinės paslapties turėtojo faktiškai patirtas komercinės paslapties sukūrimo, tobulinimo ir naudojimo išlaidas, jo negautas pajamas, fizinio ar juridinio asmens, neteisėtai gavusio, panaudojusio arba atskleidusio komercinę paslaptį, gautą naudą ir kitas svarbias aplinkybes. Neturtinės žalos dydį pinigais teismas nustato vadovaudamasis Civilinio kodekso normomis dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 Vietoj faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo komercinės paslapties turėtojas gali reikalauti vienkartinės kompensacijos. Šios kompensacijos dydis turi būti pagrįstas atlyginimu, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu fizinis ar juridinis asmuo būtų teisėtai naudojęs komercinę paslaptį.

Atkeptinas dėmesys, kad ieškiniams dėl komercinių paslapčių apsaugos yra numatytas trejų metų senaties terminas. Todėl svarbu ieškinį dėl neteisėto komercinių paslapčių naudojimo  pateikti teismui per tris metus nuo to momento, kai buvo sužinota apie neteisėtus veiksmus dėl komercinių paslapčių.